Keturi gyvenimo būdai – tai lyg keturi elementai, keturi metų laikai, keturios pasaulio šalys. Tačiau dailininkas šią racionalią schemą perkelia į irracionalių pajautų bei metaforų plotmę. Netikėti ir paradoksalūs medžiagų bei pavidalų deriniai išryškina konceptualųjį pradą: reikia suvokti šių kompozicijų ženklus, tačiau jų pateikiama prasmė nėra diskursyvi. Tai veikiau regima nuojautos kristalizacija, simbolinis gestas.
“Gyvenimas: augti”. Iš granito dubens, tarsi visatos įsčių, pasirodo visos tikrovės potencijos. Jas slepia “brangakmeniui” prilyginta “aukso sėkla”. Monumentalus ir lakoniškas kompozicijos pobūdis pabrėžia pradmens paprastumą bei slėpiningumą.
“Gyvenimas: skristi”. Šiame kontekste skrydis suvokiamas ne kaip veržimasis aukštyn, bet kaip kilimo ir kritimo galimybė. Iš šaukštų padirbtos svarstyklės fiksuoja trapią pusiausvyrą: šviesių ir tamsių galimybių kupini kiaušiniai – neišskleistų požymių gemalai – vis dar neryžtingai laukia savo lemties.
“Gyvenimas: mylėti”. Žmogaus širdis ir laidojimo urną menanti niša – tai gyvenimas ir mirtis, kuriuos vienija neregima meilės galia. Mylėti – tai reiškia tiesiog paklusti nesuvokiamam būties ritmui, kuris kūną (arba iš jo išplėštą širdį) paverčia stikline mumija, o laiką – amžinybės akmeniu.
“Gyvenimas: apsvaigti”. Svaigulys lydi ir pakilimą ir nuopuolį. Tai iškentėtos egzistencijos opijus, iš beprotybės gelmių trykštantis vynas, kurio paragavus nusitrina gėrio ir blogio ribos. Viską praryja protą pranokstančios Begalybės ryklė: žmogui belieka tik džiovintų aguonų vainikas ant susitaikymo altoriaus. Raudona karsto pagalvė ir ezoterinė “išganymo” akimirka, sunaikinanti tiek patiriantį subjektą, tiek ir patiriamą objektą. Šis ritualinis miražas yra vienintelis būtį teigiančios nebūties ženklas.
Algis Uždavinys, filosofijos mokslų daktaras, dailės kritikas
