T.Gutausko skulptūrų naujumas itin ryškus lietuvių skulptūros kontekste. XX amžiaus skulptūros plėtra Lietuvoje vyko viena kryptimi – poetizavo apimtį, ieškojo pačios formos raiškios kalbos, tik retsykiais įsileisdama į skulptūrą aktyvią erdvės galią ir tik iki tam tikros ribos, išsaugant skulptūros masės materialumą, jos svarumą, tankį, paviršiaus vientisumą (pavyzdžiui V.Vildžiūno skulptūrų plastika ir žaidimas kiaurymėmis).
Paskutiniame amžiaus dešimtmetyje kai kurie jaunieji skulptoriai, turėdami galimybę geriau susipažinti su Džakomečio (Giacometti), H.Muro (H.Moore), Kalderio (Calder), Lembruko (Lehlembruck) kūryba, pradėjo toleruoti priešingą kryptį – erdviškos formos ieškojimus. Tačiau tai buvo retas atvejis, nes dauguma jų nuėjo objekto kūrimo keliu. Šiame kontekste išsiskiria T.Gutausko kūryba, siekianti įteisinti tokią skulptūros sampratą, kur forma priešinasi įvairiais būdais aktyviai erdvės ekspansijai. Formuojasi naujas požiūris į pačią skulptūrą, įkūnijančią naujus erdvės ir apimties santykius, apie kuriuos galima kalbėti kaip apie erdvišką formą, pagimdytą dramatiškos šviesos ir formos tarpusavio kovos. Šia prasme T.Gutausko nedidukės ženkliškos žmonių figūrėlės reikšmingos tuo, kad keičia tradicinę mūsų skulptūros sampratą.
Nijolė Tumėnienė, menotyros daktarė
