2018 metais , įvyko jubiliejinis Leonardo Gutausko parodos atidarymas.
Vėlyvuose Leonardo Gutausko paveiksluose dominuoja ledo spalva. Tokius paveikslus, tegalėjo nutapyti žmogus, daug kartų stebėjęs įvairiausius ( o jie – iš tiesų begaliniai ) ledo atspalvius. Bet, aišku, ledas čia ne ką tepadėtų, jei tapytojo dvasiai, būtų svetimi kultūros, amžinybės ir kančios fenomenai. Leonardas Gutauskas niekados nebuvo tremtinys. Bet jo atvirybė skausmingai savosios tautos istorijai, regis, leido kristi tapytojo dvasion ledinės kančios sidabro dulkėms. Jis taip pat nėra nei mistikas, nei šventasis. Bet nuolatinis rūpestis dėl žmogaus situacijos amžinybės akivaizdoje, matyt, nusvidino jo dvasią žvaigždžių šviesa. Ir tik tuomet galėjo rastis paveikslai, kuriuose ledo žvilgesys mėgina jungtis su transcendenciniu spindesiu.
Leonardo Gutausko kūriniai tarytum išmarginti šalčio gėlių, kurias šis išrašydavo lietuvių kaimo trobų languose. Antra vertus, jie asocijuojasi ir su senoviniais balto lino audiniais, kuriuose taip pat nesunku įžvelgti kažką panašaus į ledo gėles. Bet čia ryšys su senąja valstietiška kultūra ne tik kad nesibaigia, bet atvirkščiai, tik prasideda.
Šio tapytojo drobėse vyrauja labai rimta, sakrališka atmosfera. Ji primena tą graudžią ir baugią nuotaiką, kuri būdinga lietuvių kaimiečių laidotuvėms. Tokiom nuotaikom žiūrovą kreipia paveikslų siužetai, pasakojantys ne ką kitą , o sielos iškeliavimo kitan pasaulin pasaką. Beje, tokius siužetus neretai randame lietuvių liaudies tapyboje , skulptūroje, grafikoje.
