Iki š. m. kovo 7 dienos Angelų muziejuje-Sakralinio meno centre eksponuojama profesionalios pianistės, pedagogės Loretos Skripkutės-Gutauskienės tekstilės paveikslų paroda „Metų monotonija“. Parodą pristatė jos sūnus, skulptorius Tadas Gutauskas. Garbaus amžiaus (85 m.) Loreta neišdrįso leistis į tolimą kelionę, Anykščius, nors prašė sūnaus parodyti vaizdo įrašų ar nuotraukų, kuriuose regėtų, kaip žmonės vertino jos kūrybą.
oreta Skripkutė-Gutauskienė gimė Kaune, ten baigė muzikos mokyklą, vėliau išvažiavo studijuoti muzikos į Vilnių, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Vilniuje sukūrė šeimą ir liko gyventi, nors Kaunas visuomet buvo jos širdyje. Sulaukusi 60-ties metų, L. Gutauskienė pajuto kūrybinį įkvėpimą – sukūrė apie 100 tekstilės koliažų. Jie liudija ne tik apie puikią muzikinę, tačiau ir spalvinę klausą. Loretos darbuose nėra aiškaus siužeto, kalbama per spalvas, simbolius, formas, ženklus.
Margarita Milašienė, edukacinių programų kuratorė, sako, kad Anykščių menų centras nuolat ieško autorių, kuriančių sakraline tematika. „Į pagalbą kviečiamės menotyrininkę Ramutę Rachlevičiūtę: ji talkina ir pataria, suveda su tokiais autoriais. Būtent jos dėka sužinojome, kad Loretos Skripkutės-Gutauskienės paroda buvo pirmą kartą prieš metus parodyta Vilniuje „AP galerijoje“. Mūsų muziejaus angelų kolekcijoje yra trijų Gutauskų kūriniai: sūnų Tado ir Simono bei tėčio Leonardo. Dabar Angelų muziejuje turime visos Gutauskų šeimos kūrinių“, – šypteli M. Milašienė.
„Man malonu grįžti į Anykščius, malonu, kad yra ryšių su šiuo miestu. Mano čia esantis angelas buvo sukurtas 1988 metais, kai man buvo 18 metų. Nors čia gyvena mano sukurtas angelas, tačiau aš muziejuje nesu buvęs, tad man be galo malonu atvykti čia su savo mamos kūryba ir ją pristatyti. Mano mamos kūriniai labai gilūs, labai profesionalūs, ji gyveno su didžiu menininku, buvo pagrindinė jo literatūros, poezijos, tapybos kritikė. Tad mano mama visada buvo dailėje, ne tik muzikoje“ – parodos atidarymo vakarą kalbėjo Tadas Gutauskas. „Manęs žurnalistai neretai klausia, kodėl mes su tėčiu tokie nepanašūs kūryboje. Jo menas remiasi tradicija, liaudies, sakraliniu menu. Spalvinės kompozicijos, formų deriniai, polinkis į neosimbolizmą – atsispindi mano ir mamos kūryboje. Abu su mama tik neseniai tai supratome. Tačiau, iš kur aš tą atsinešiau? Iš kur tą atsinešė mama? Iš kur mes, bendrai, atsinešam tą vidinį pasaulį, vaizdinius, meninę sampratą?..“ – susirinkusiųjų į parodos atidarymą klausė Tadas Gutauskas.
Loretos darbuose ryškus architektūrinis komponavimas, juntama labai aiški struktūra. Darbuose lyg ir matyti simetrija, bet kai kur ji pažeidžiama. „Pamenu, užsuko pas mus kompozitorius Arvydas Malcys, apžiūrinėja įdėmiai mamos darbus. Aš jo klausiu, ar galėtų pagal mamos paveikslus sukurti kokį muzikinį kūrinį, jis tvirtai atsakė – taip, jie labai muzikalūs. Aš galėčiau išreikšti tas spalvas, santykius muzikiniais garsais – tada sakė kompozitorius. Mane mamos darbai žavi tuo, kad jie – kažkur tarp archaikos ir modernizmo. Jie šiek tiek futuristiniai“, – kalbėjo T. Gutauskas.
Ištrauka iš 2009 metais daryto interviu su Loreta (visą interviu ir parodoje eksponuojamus kūrinius galite išvysti 2023 m. išleistame parodos kataloge „Metų monotonija: Loreta Skripkutė-Gutauskienė“).
Klausimas. Kaip ir kada Jūs pradėjote siūti savo paveikslus, kaip kilo tokia idėja?
Atsakymas. 2000 metais buvo labai karšta vasara, kankino viena iš daugelio ligų, neturėjau kur savęs padėti, išėjau į kiemą, ten stovi toks platus lentų stalas, zyzė dzūkiškos „maškos“, pastovėjau žiūrėdama į stalo plokštumą, po kiek laiko nuėjau į namą ir pradėjau rinkti visokias atraižas, juostas, savo ir vaikų nenešiojamus drabužius, viską sunešiau ant to stalo… ir prasidėjo. Plėšiau tas medžiagas, karpiau, siuvau ir dėjau ant pasitiesto pilko audeklo – stūmiau laiką. Žinojau, kad noriu sudėlioti „Dvynius“. Baigus pakviečiau Leonardą. Jis nustebo, susižavėjo ir pasakė: „Loriuk, daryk dar ir dar, čia neregėtas menas“ – skambūs žodžiai, bet vyras jų niekada negaili. Taip ir įsitraukiau. Pradėjau iš visų užkaborių ir skrynių rinkt įvairiausias medžiagas, pasitiesus ant grindų komponavau didelio formato siuvinius, vėliau išsitiesiau sudedamąjį stalą – ant jo tilpo dalis siuvinio. Vienam darbui sugaišdavau kelias dienas, nes labai daug rankų darbo. Taip pamažu ėmė kauptis kažkas, ko niekada anksčiau negalėjau net įsivaizduoti. Užbaigus darbą, vyras pritaisydavo karteles ir kabindavo ant sienų. Pamažu ėmė ryškėti stilius – toks išliko ir iki šiol. Varėnos turgus ir dėvėtų rūbų parduotuvės tapo mano traukos centrais. Taip susidarė maišai medžiagos – nuo juostelių iki užuolaidų ir antklodžių. Niekada nežinau, ką darysiu, užsikabinu už vienos formos ar spalvos, o toliau viskas vyksta tarsi savaime.“
Per dešimtmetį Loreta Skripkutė-Gutauskienė sukūrė apie 100 tekstilės koliažų, 15-lika jų galima išvysti parodoje „Metų monotonija“ (Angelų muziejuje-Sakralinio meno centre, Anykščiuose, Vilniaus g. 11).
Žurnalistė Daiva Ausėnaitė