Tado Gutausko naujausių skulptūrų paroda „Pavidalų protėviai“ – kiek neįprastas Lietuvos meno gyvenimo įvykis.
Atrodytų, kad kūriniai byloja apie priešistorę, apie paveldą, apie žilos senovės dalykus. Kartu paroda kalba apie šiuolaikinį pasaulį, apie mūsų jausmus, apie mūsų svajones ir vizijas, apie mūsų ateitį, apie mūsų troškimus, apie mūsų aistras, meilę ir mirtį, taigi apima ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį. Iš vienos pusės, skulptūros atrodo tarsi labai rimti paminklai, kalbantys apie esmines mūsų egzistencijos problemas, o iš kitos – jos kupinos džiaugsmo, humoro, linksmybės ir kritiškumo. Taigi šie abu aspektai: religingumas, dvasingumas ir pokštas sukuria labai platų jų interpretacijos lauką (feeld – angliškoj versijoj turėtų būti, nors nebūtina).
Pažymėtina, kad šiose skulptūrose neaptiksime nei elektros, nei kompiuterių, nei laidų, nei metalo ar stiklo. Tačiau tuo pat metu jose apstu šiuolaikinės technikos pavidalų, įskaitant raketas, kosminius laivus, lėktuvus. Be to, jų formos primena gyvūnus, o taip pat žmones – moteris ir vyrus. Kai kurios šių skulptūrų atsektinos sąsajos su lietuvių liaudies menu, jo religinėmis apraiškomis kapinių paminkluose.
Kitos skulptūros kelia asocijacijas su pasaulio antropologine daile: jos priemena archajinę Afrikos, Malaizijos skulptūrą, Amerikos indėnų bei tradicinį indų meną. Kai kuriuose jų galima įžvelgti panašumų su budistinėmis stupomis, ar su kolonomis ir stabais ant kurių sukomponuoti žmonių galvų atvaizdai ar kaukolės. Jose taip pat galime atpažinti tam tikrų šamaniškojo meno aspektų. Jose apstu aliuzijų su neolito laikų senovės Europos civilizacijos Pasaulio deive motina. Taip pat galime atpažinti sąsajų su androgeninėmis būtybėmis, tokiomis kaip hinduizmo Šiva Ardhanarišvara. Be to, matome ir Dvynių mitologijos ar archajinių kultūrų protėvių archetipo apraiškų.
Skulptūros byloja labai rimtus dalykus. Tačiau jų spalvos labai ryškios ir sudaro stiprų plastikui būdingų sintetinių spalvų įspūdį. Taigi, jų koloritas šiuolaikiškas, artimas pop-arto stiliui. Taigi Tadas Gutauskas šiame kūrinių cikle pasitelkia platų plastinės kalbos spektrą.
Fantasmagoriškos jo sukurtų būtybių formos integruoja pažangą ir antimodernizaciją, modernumą ir priešistorę, protą ir pasąmonę, religinę egzaltaciją ir jos parodiją, transcendenciją ir gyvenimo džiaugsmą.
Vytautas Tumėnas, humanitarinių mokslų daktaras, meno istorikas, etnologas
