Knyga, kaip visa apimantis būties archetipas, yra pamatinė judeo-krikščionybės civilizacijos ašis, apie kurią vejasi simetrinės ir asimetrinės prasmių spiralės. Metafora apie pasaulį kaip aiškiai skaitomą arba užšifruotą tekstą, yra sudėtinė šios tradicijos dalis, todėl nenuostabu, kad ir “gamtos eschatologija” turi savo Raudonąją knygą. Kitaip tariant, atsiradimo ir išnykimo kartotekos byloja apie poreikį klasifikuoti gyvuosius ir mirusius: erosą keičia tvarkos ir pažinimo geismas, kuriam menas dažnai tesugeba priešpriešinti vien netvarką ir eroziją.
Tado Gutausko projektas “Raudonoji knyga” turi keletą hermeneutinių lygmenų. Viena vertus, tai komplikuotų žmogaus ir gamtos santykių diagnozė, antra vertus – žaidimas empirinėmis egzistencijos formomis, virstančiomis savotišku fosilijų muziejum. Tačiau kiekviename žaidime, anot H.G. Gadamerio, slypi atitinkama struktūra, o kiekviena formali struktūra taip pat yra proto ir jausmų žaismas. Gutausko iš bronzos, vario arba sidabruoto žalvario išlieti gyviai bei augalai tampa meninės laboratorijos mumijomis, autentiškais botanikos ir zoologijos mokslo reliktais, įkalintais geometrinių pavidalų “sarkofaguose”. Kiekvienas eksponatas yra tiksli provaizdžio kopija, kurią galima atkartoti, tačiau provaizdis kopijos atžvilgiu anaiptol nėra transcendentalus: jis priklauso tai pačiai “pasaulio mašinai” (machina mundana), kurią atrado XVI a. mokslas, gamtą priešpriešindamas artefaktų kultūrai. Kaip tik tuo metu, paneigus simpatiniais ryšiais pagrįstą sakralinio kosmoso vienovę, gamtos pasaulis atsivėrė kaip neutralus objektas, kurį galima tyrinėti arba paversti egzotiška pavyzdžių kolekcija.
Kurdamas estetinį ir gamtamokslinį “ikonostasą”, Tadas Gutauskas domisi ne tiek pozityvistine analize, kiek ironiška potekste ir siekia pabrėžti ekologinės idėjos svarbą. Dėl šios priežasties po stiklu “palaidotos” žuvys (tarsi nužengusios iš Egipto V dinastijos natūralistinių reljefų), vėžys arba pajūrio zunda (sakytume nulaužta mitologinio medžio šaka) priešpriešinami yrančiam architektūriniam interjerui, kuriame jie eksponuojami. Pastatas slapta pranašauja gamtą ir žmogaus prigimtį ardančios civilizacijos tragišką baigtį. Tačiau griuvenų fone paryškinamas tobulas biologinių formų grožis, kurio nebūtina modifikuoti, kai norima atskleisti pažodinę gyvenimo prasmę. Detalus siekimas modeliu yra ne tik empirinės tikrovės kopijavimas, bet ir jos esmės pažinimas. Kiekviena kaukė tuo pat metu atveria ir paslepia tiesą: juk mirties neišvengiamumas padeda suvokti egzistencijos žavesį. Įprastinį paveikslą keičia iliustracija, kantrus ir dalykiškas pasakojimas, kiekvieną eksponatą moksliškai įvardijant, suteikiant ir suteikiant jam išskirtinį statusą “Raudonosios knygos” registre. Trys žuvys, žalvarnis, vėžys ir zundos šakelė yra natūralaus dydžio liejiniai. Juose atkartojama kiekviena originalo detalė tokiu būdu pabrėžiant natūralistinį kopijos aspektą. Medžiagos parinkimas yra estetiškai motyvuotas. Ji padeda sukurti ypatingą nuotaiką.: eksponuojami gyviai atrodo lyg atkeliavę iš kito pasaulio, kuriame organinės formos yra pagamintos iš metalų. Autorius žaidžia šiuo paradoksu, už kurio neslypi jokia filosofinė idėja, nebent tik estetinio efekto siekimas pabrėžiant precizišką, sakyčiau – juvelyrinį liejinio aspektą. Visa kita tėra pagalbinis fonas, pseudomokslinė citata kuriant fiktyvų gamtos kabinetą. Specialiai šiai parodai sukurta Kipro Mašanauso muzika dar labiau pabrėžia tą fantasmagorinę atmosferą, kuri slypi po detaliai aiškių struktūrų priedanga. Gutausko kompozicijose pabrėžiama konstrukcija, tikslaus matmens būtinybė ir, tartum, paneigiamas begalybės aspektas, o muzika atstato iracionalų begalybės pojūtį ir suteikia projektui svarumo.
Tado Gutausko bandymas skrupulingai išlieti, o kitaip tariant – nukopijuoti kai kurių gyvūnų ir augalų formas tik iš dalies gali būti vadinamas natūralizmu arba gamtiniu realizmu. Tai veikiau postmodernistinis formų “citavimas” tariamai mokslinį racionalumą perkeliant į iracionalų kontekstą, kuriame minėtieji eksponatai virsta savotiškos misterijos elementais. Muzikinės vibracijos byloja apie tai, kad erdvė tik iš pažiūros yra stabili. Ji pavaldi laiko tėkmei. Tai liudija ir pasirinktas interjeras, tampantis sterilios “pomirtinės kaukės” priešprieša. Kita vertus, liejinys tik apsimeta esąs “kauke”: juk pažodžiui atkartotas daiktiškas vaidinys yra chimera, sukurta pasitelkus technologiją tarytum Prahos rabinų golemas, kuriam tik liguista vaizduotė gali įkvėpti dvasią. Kompaktiniame diske, įrašytame Dolby-Surround Pro -Logic sistema, pateikta netradicinė Kipro Mašanausko muzika verčia susimąstyti apie reprodukcijos galią, kuri leidžia surežisuoti… spontaniškumą. Ritualą galime pakartoti begalę kartų, o galbūt net papildyti ekspozicijos erdvę naujais panašiais darbais. Esmė nuo to nesikeičia. Postmodernizmo eklektika atvira įvairioms galimybėms ir patiems netikėčiausiems triukams, kuriuos nesunku pateikti pabrėžtinai rimtai. Mimetinis Tado Gutausko liejinių pobūdis ir aliuzija į “muziejinių stendų” estetiką Lietuvos šiuolaikinės dailės kontekste, be abejo. yra unikalūs, tačiau žaidimo principai, kuriais jis remiasi, yra sudėtinė Vakarų postmodernistinės estetikos dalis.
Algis Uždavinys, filosofijos mokslų daktaras, dailės kritikas
